Turėdamos ribotą biudžetą, liesą IT personalą ir didėjantį išpirkos reikalaujančių programų bei sukčiavimo apsimetant programišiais atakų pavojų, kaimo ligoninės vis dažniau naudojasi bendradarbiaujančiais grėsmių žvalgybos tinklais ir pagrindinėmis kibernetinės higienos praktikomis, kad pašalintų pavojingas saugumo spragas ir geriau apsaugotų pacientų duomenis.
Didelė Jungtinių Valstijų dalis priklauso nuo gelbėjimosi rato, apie kurį niekas nekalba: daugiau nei 2,000 kaimo ligoninių, aptarnaujančių vietoves, kuriose ribota prieiga prie sveikatos priežiūros. Šios ligoninės dažnai yra chroniškai nepakankamai finansuojamos ir aprūpinamos personalu, todėl yra priverstos teikti pirmenybę tam, kas svarbiausia: pacientų gydymui. Dėl to kibernetinis saugumas nustumiamas į antrą planą, o tai galiausiai paveikia kaimo ligonines kibernetinėms atakoms.
Problema taip pat yra sisteminė: kibernetinio saugumo ekspertai ir grėsmių žvalgybos iniciatyvos dažniausiai sutelkia dėmesį į didelės vertės, sudėtingus sveikatos sektoriaus taikinius, tokius kaip dideli ligoninių tinklai, draudimo bendrovės ir vyriausybinės agentūros.
Kaimo ligoninės dažnai nepastebimos investuojant į kibernetinį saugumą ir vykdant politiką, nes joms trūksta išteklių tinkamai apsaugoti savo tinklus. Riboti kibernetinio saugumo ištekliai lemia daug mažesnę gynybą, todėl kaimo ligoninės tampa patraukliais taikiniais. Biudžeto prioritetai, kaip ir turėtų būti, skiriami pacientų priežiūrai, o iššūkiu tampa didesnių kibernetinio saugumo išteklių užtikrinimas.
